Nacionalsocialistinis gyvenimo būdas

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-04-11 02:34:00, skaitė 1514, komentavo 11

Nacionalsocialistinis gyvenimo būdas

Nacionalsocializmas, kaip politinis judėjimas, bus pasiekęs savo tikslą, kai Reichas galutinai užsitikrins deramą vietą tarp kitų tautų. Nacionalsocializmas kaip Weltanschauung [pasaulėžiūra] bus atlikęs savo istorinę misiją tik tada, kai jis įsigalės tarp visų Vokietijos klasių ir taip suvienys tautą nauju charakteriu. Politinis nacionalsocializmo įgyvendinimas bus pasiektas galingame Reiche ir naujoje gyvenimo erdvės tvarkoje. Tačiau nacionalsocialistinė Weltanschauung turi materializuotis mūsų tautos ir jos gyventojų laikysenoje ir gyvenimo būde.

Nacionalsocialistinėje Vokietijoje gyvenimas labai skirsis nuo to, koks buvo anksčiau, tačiau daugelis amžinųjų mūsų istorinės praeities vertybių išliks aktualios ir ateityje. Tačiau kai kuriose srityse vyraujantis požiūris į vokiečių gyvenimą dėl naujo triumfuojančio Weltanschauung turės gerokai skirtis nuo tradicinio gyvenimo būdo! Nacionalsocialistinis Weltanschauung ir jo praktinis poveikis vokiečių gyvenimo būdui remiasi dviem atraminiais ramsčiais:

Viena vertus, asmenybei suteikiama galimybė atsiskleisti, o žmogus gauna beveik tobulą išsilavinimą. Kita vertus, žmogus yra pasirengęs prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo. Tai du poliai, generuojantys nacionalsocialistinės Vokietijos produktyvųjį potencialą.

Ugdydamas ir formuodamas savo gebėjimus, žmogus tampa laimingas ir sąmoningas, o tai sudaro prielaidas tautai priimti jo nuoširdžias pastangas, kurios bendruomenei turi didžiausią vertę. Tik šios pastangos bendruomenei suteikia prasmę ir galutinį kilnumą individualiai asmenybei ir jos tobulėjimui. Ligotais laikais asmenybė ir bendruomenė tapdavo priešingybėmis, tačiau mums jos yra visavertis harmoningas akordas, kuriame skamba atskiros gyvenimo stygos.

Nacionalsocialistiniam vokiečiui svarbiausia gyvenime yra laimė ir gyvenimo džiaugsmas. Čia nekalbama apie plokščią ir paviršutinišką požiūrį, kuris nepažįsta gyvenimo ar stengiasi išvengti gyvenimo gelmių, sunkumo ir skausmo. Tai veikiau sveiko, stipraus žmogaus, kuriam pats gyvenimas yra džiaugsmingas ir kupinas grožio, požiūris ir dvasia; visai kaip neapsunkinto vaiko, kuris linksmai myli savo egzistenciją. Augančiam ir bręstančiam žmogui, nuolat kovojančiam su kliūtimis ir sunkumais, sunkūs ir varginantys gyvenimo laikotarpiai reiškia tik galimybę įrodyti savo galią, jie palieka jam pakylėtą egzistenciją ir vidinio džiaugsmo jausmą. Todėl nacionalsocialistinis gyvenimo būdas tvirtina viską, kas didina laimę. Mūsų požiūris į gyvenimą atmeta tik visus griaunančius ir žeminančius poveikius: piktnaudžiavimą fiziniais ir protiniais ištekliais, individualių gebėjimų mažinimą beprotiškai vartojant stimuliuojančius ir kurstančius narkotikus, aplaidų pavojų individo sveikatai ir gyvybei, kurie priklauso ne tik individui, bet ir tautai. Visa, kas teikia stiprybės ir laimės, yra gera ir todėl reikalinga naujajai vokiečių gyvensenai, lygiai taip pat, kaip pašalinama bet kokia griaunanti ir ardanti įtaka, nesvarbu, ar ji veikia tautą, ar individą.

Šis teiginys galioja abiem mūsų egzistencijos pusėms: tiek kūnui ir jo vystymuisi, tiek protui ir sielai. Treniruotas ir valdomas galingas kūnas protingame sporte prilygsta brandžiam protui ir išlavintiems mąstymo įgūdžiams, turint įvairiausių patirčių dvasinių dalykų ir menų srityje. Abi pusės susijungia visiškai ir visapusiškai išsivysčiusiame žmoguje, ir tik toks žmogus yra tinkamas tarnauti mūsų tautos ateičiai.

Abiejose srityse, tiek fizinėje, tiek psichinėje, individo galimybės yra ribotos ir jis turi tam tikrų ypatingų gebėjimų. Dar gerokai prieš prabundant mūsų sąmonei, mus jau lemia nenumaldomi paveldimumo dėsniai. Šiems dėsniams priskiriami visi individų skirtumai ir variacijos, taip pat gausūs talentų ir gebėjimų turtai mūsų tautos bendruomenėje. Štai kodėl nacionalsocialistinis gyvenimo būdas nesiūlo iliuzinio pustuščio egalitarizmo fantomo ar visiems privalomų standartų. Nacionalsocialistinis idealas nėra kvaila mada ir standartizuotas žmogaus tipas. Priešingai, mūsų tikslas – individualių asmenybių įvairovė, visos išsilavinusios ir išauklėtos pagal savo gabumus. Tik ši įvairovė suteikia harmoniją, kuri išaukština individą ir apdovanoja tautą istorine galia bei grožiu.

Kartu su laime drąsa yra svarbiausia naujojo Vokietijos žmogaus vertybė. Nacionalsocializmas sukūrė didvyrišką požiūrį, geriausiai atsiskleidžiantį didžiojoje Vokietijos karinėje tradicijoje, tautos pareigoje ir ideale. Drąsa geriausiai pasireiškia karo metu. Taikos laikais taip pat turime būti vadovaujami drąsiai ir didvyriškai – šis reikalavimas adresuojamas ir vyrams, ir moterims.

Kasdieniame gyvenime yra daugybė progų išbandyti save: niekada nevengti sunkumų, eiti tiesiai, net jei yra lengvesnių, kreivų kelių, vertinti tikslą aukščiau už savo tinginystę, reikalauti iš savęs maksimumo ir nepaisyti tinginių norų, paklusti didiesiems tautos dėsniams, o ne puoselėti savo egoizmą, vadovautis savo sąžine priimant rimtus asmeninius sprendimus ir prisiimti atsakomybę, o ne slėptis už pigių pasiteisinimų ir bailaus nuolankumo. Visa tai yra drąsa ir būtina nacionalsocializmo išugdyto naujojo vokiečio gyvenimo būdo dalis. Protinė drąsa, kova ir kova su didelėmis naujomis idėjomis, taip pat priklauso šiai sričiai. Galiausiai tautai ir žmogui vertingi tik tie tikėjimai ir įsitikinimai, kurie buvo pasiekti sąžiningomis pastangomis, o ne tie, kurie buvo įgyti beatodairiškai kartojant tai, ką žmogus išgirdo iš kitų.

Drąsa taip pat yra kentėti vidines ir išorines žaizdas bei skausmus ir nepulti į depresiją. Nepasitenkinimas ir pesimizmas, rezignacija ir neviltis iš esmės rodo silpnumą ir negali egzistuoti kartu su drąsia naujosios vokiečių kartos laikysena.

Už savo gyvenimo, už individo ir tautos kovų ir pergalių vokiečiams šiame pasaulyje atsiveria amžina ateitis. Savo ateitį užtikrinsime naujų kartų metodu, kurios, vaikai šiandien, vyrai rytoj, naujos kartos protėviai kitą dieną, neatsiejamai susies mus su praeitimi ir ateitimi. Nacionalsocializmas šiuos ryšius, taigi ir šeimą bei vaikus, laiko esminiais Nacionalsocialistinio gyvenimo būdo elementais. Būti šeimos nariu reiškia ypatingą išsipildymą bet kurio žmogaus gyvenime. Gimdyti daug vaikų ir juos auginti yra aukščiausias moters tikslas. Šeima būtina kiekvienam, jei jis nenori nerūpestingai atsikratyti stipriausių žmogaus gyvenimo jėgų. Be to, šeima ir vaikai yra vienintelis tautos amžino egzistavimo garantas, taigi mūsų tautos ateities reikalavimas dabartinei kartai. Kylančiam Vokietijos Reichui, nepaprastai galingam ir saugomam kalaviju, dabar ir ateinančiais dešimtmečiais reikia šeimų su nesuskaičiuojamais geriausio vokiško kraujo vaikais, kurie užpildytų atsivėrusias erdves ir visam laikui užtikrintų tai, ką mums laimi dabartinių kartų drąsa.

Asmeninio gyvenimo ir visuomeninės veiklos derinys puikiai atsiskleidžia optimistinėse nacionalsocializmo daugiavaikėse šeimose. Būtent šeimoje intymiausia meilės galia ir stipri lyčių įtampa lemia visišką asmeninio gyvenimo išsipildymą ir prasmingą indėlį į visos tautos vystymąsi. Mes lygiai taip pat priešinamės neigimui ir nenatūraliam asketizmui, kaip ir savanaudiškumui tų, kurie nenori įsipareigoti. Taip šeimos ir vaikai auga kaip brangiausia tautos prekė, nes derina asmeninę laimę su bendruomenės nauda ir pelnu.

Dėl tokio požiūrio pasididžiavimas savo rase yra natūralus dalykas tiek vyrams, tiek moterims. Bendraudami su užsieniečiais vokiečiai demonstruos pagarbą, draugiškumą ir bendradarbiavimą kartu su nepajudinamu pasitikėjimu savimi ir rasiniu pasididžiavimu, kuris nuodėmę prieš kraują įvardija kaip mirtiną tautos nuodėmę.

Būtent dėl tokio požiūrio nacionalsocialistų gyvenimo būdas patiria lemiamą istorinį išbandymą. Likimas kai kuriems iš mūsų visada neleis visiškai išsipildyti gyvenime. Tačiau tie, kuriems neleista išsipildyti, yra vienodai vertingi, ir jie dirbs dvigubai sunkiau, kad jų veiklos rezultatai kompensuotų tai, kas jiems nebuvo suteikta kitoje srityje. Negalime kalbėti apie tikrą Nacionalsocialistinę laikyseną tuo atveju, kai nerandame šeimos ir vaikų troškimo kartu su žinojimu, kad vaikų palaiminta tauta reiškia laimę ir pareigą. Juk tik per vaikus mes dalyvaujame amžinajame vokiečių gyvenime, ir tik paviršutiniškas ar nedrąsus žmogus nejaučia tokio dalyvavimo poreikio. Kiekvienas, kuris savo gyvenimą geromis ir blogomis dienomis nugyveno vadovaudamasis šiais principais, ramiai pasitiks mirtį. Jis netrokš ir nerūpestingai neieškos mirties, nes net ir tamsiausiomis valandomis jo gyvenimas yra prasmingas ir vertas gyventi. Jis taip pat nebijos pabaigos ir apgailėtinai nuo jos nebėgs, nes mirtis yra gyvenimo dalis, tokia pat natūrali ir neišvengiama kaip gimimas. Kaip ir visi visuotiniai gamtos dėsniai, mirtis yra atlaidi savo negailestingumu. Kas bus po mirties, niekas nežino. Šioje srityje individas gali vadovautis savo žiniomis arba instinktu, ką nori galvoti ir kuo tikėti. Bet kokiu atveju laimingas ir drąsus gyvenimas apima ir drąsią bei užtikrintą mirtį. Gyvenimas buvo geras ir prasmingas, o ateinančios kartos tęs ir užbaigs to žmogaus darbą, kurį mirtis iš mūsų rankų atėmė.